Partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.
A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje slapta vedė Birutę Mažeikaitę. Juos sutuokė šios bažnyčios kunigas, Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė.
1946 m. A. Ramanauskas-Vanagas – Merkio rinktinės vadas. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“
A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“.
A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.
A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje slapta vedė Birutę Mažeikaitę. Juos sutuokė šios bažnyčios kunigas, Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė.
1946 m. A. Ramanauskas-Vanagas – Merkio rinktinės vadas. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“
A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“.
A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.